Ar dažnai susimąstome apie tai, kad durys, iš tiesų, yra reiškinys, o ne tik kasdienybės akcentas, saugantis mus nuo pašaliečių įsibrovimo. Įvairiausiuose pasaulio kampeliuose menininkai pasitelkia savo talentą, paversdami namų sergėtojas tikrais meno kūriniais. Apie tai plačiau galite paskaityti straipsnyje durys – kaip meno kūrinys.
Jame pateiktos gražiausios pasaulyje, meniškos durys, aprašoma gražiausiomis pasaulyje laikomų, šv. Jono Krikštytojo baptisteriją Valencijoje puošiančių durų gyvavimo ir pagaminimo istorija. Ji puikiai atspindi senovės meistrų požiūrį į duris, kaip į simbolį, reiškiantį perėjimą iš vienos erdvės į kitą.
Durys – universalus simbolis
Šį simbolį aptiksime didžiuosiuose pasaulio kultūriniuose lobynuose: literatūroje, vaizduojamame mene, pasakose, patarlėse, religiniuose tekstuose. Nenuostabu, kad tai toks plačiai paplitęs kultūrinis kodas. Juk žengimas į svetimą erdvę atrodė baugus skirtingais amžiais gyvenusiems ir skirtingus tikėjimus išpažinusiems žmonėms. Šis būsenos, erdvės ir laiko kirtimas baugina iki šiol.
Štai kodėl durys – toks neatsiejamas kiekvienos kultūros apeigų, meno ir amatų objektas. Peržengę duris, akis į akį susiduriame su atšiauria aplinka, nauju gyvenimo etapu. Štai kodėl slenkstis, durys, vartai – iš esmės panašią simboliką savyje sukaupę objektai – buvo tokie svarbūs mūsų prosenelių puoselėtose vestuvių apeigose. Pastarąsias verta pristatyti plačiau.
Ribinė erdvė vestuvių papročiuose
Jaunikis, prieš žengdamas į jaunosios namus, turėdavo gauti leidimą įeiti, kitaip tariant, įsiprašyti į vidų. Jeigu jis įeitų pro duris, „negavęs leidimo“, tai būtų palaikyta potencialia grėsme jaunajai, jos skaistybei. Slenkstis, kurį peržengti priverstas kiekvienas mūsų, eidamas pro duris, taip pat perteikia senovėje gyvavusią mitinę pasaulėžiūrą. Ja besivadovavę mūsų proseneliai tikėjo, kad tai – dvasių, tiek blogų, nepalankių namams, tiek, atvirkščiai, namus globojančių, buvimo vieta.
Tad, iš pateiktų pavyzdžių, tampa akivaizdu, kokią svarbią reikšmę pereinamajai erdvei, tiksliau, ją simbolizuojančioms durims, teikė gyvenusieji iki mūsų laikų. Tačiau, kai kurie prietarai, susiję su šia ribine erdve, išliko dar iki dabar. Turbūt dažnas, prieš sveikindamasis tarpduryje, pamąstome, kad per slenkstį tiesti rankos nevalia. O ir nuotakas pro duris, į naujuosius vedybinio gyvenimo namus, jaunikiai linkę pernešti ant rankų ir šiandien.
Mediatoriaus vaidmuo, peržengiant ribinę erdvę
Nuotakos nešimas per slenkstį – senojo mitinio pasaulėvaizdžio palikimas. Turbūt, kažkur pasąmonės užkaboriuose dar gyvas tikėjimas, kad ribinė erdvė – pavojinga, nepažinta, todėl jaunajai ją peržengti kur kas saugiau mylimojo glėbyje. Nenuostabu, kad iki šiol, žengdami į naująjį gyvenimo etapą, esame genami mūsų genuose slypinčio sakralinio, mitinio prado.
Visais laikais, skirtingose kultūrose, tarp skirtingų erdvių ir skirtingų pasaulio suvokimo lygmenų egzistuodavo mediatoriai – tarpininkai, padedantys peržengti įsivaizduojamą ribą. Šiais tarpininkais gali tapti tiek religinio-mitinio pobūdžio apeigos, tiek mylimas žmogus, įnešantis jaunąją į naujus namus, tiek menininkas, kuris duris, vedančias į kitą erdvę, paverčia meno kūriniu, taip įprasmindamas amžiais joms teikiamą simbolinę reikšmę.
